Žemėlapis - Chirokitija (Choirokoitía)

Chirokitija − archeologinė vietovė pietų Kipre, pusiaukelėje tarp Larnakos ir Limasolio, Maroni upės slėnyje, 6 km nuo jūros kranto. Tai neolitinės gyvenvietės, egzistavusios VII−IV tūkstantmečiais pr. m. e., liekanos. Archeologinė kultūra, kuriai priklausė gyvenvietė, buvo išplitusi ir kitose salos dalyse bei Levante ir atitiko ikikeraminį neolito laikotarpį.

Chirokitija įsikūrusi upės slėnio šlaite. Greta upės įrengta masyvi 2,5 m storio ir 3 m aukščio siena. Apskriti pastatai tankiai išsidėstę tarp miesto sienų. Jų išorinis skersmuo nuo 2,3 iki 9,2 m, vidinis − nuo 1,4 iki 4,8 m. Stogai buvo plokšti, nors ankstyvieji tyrinėtojai manė, jog jie galėję būti kupolo formos. Būstai turėjo ugniakurus, langus, suolus. Dideliuose namuose statyti stulpai, palaikantys stogą. Manoma, kad ūkį sudarė keletas apvaliųjų pastatų − tiek gyvenamųjų, tiek ūkinių − supusių vidinį kiemelį.

Chirokitijoje gyveno 300−600 žmonių, kurie vertėsi žemės ūkiu ir gyvulininkyste. Gyventojai buvo nedidelio ūgio − vyrai iki 1,61 m, moterys iki 1,51 m. Buvo didelis kūdikių mirtingumas, žmonės išgyvendavo vidutiniškai 33−35 m. Mirusiuosius laidodavo po namų slenksčiu, kartais įkapėms dėdavo maisto, buities daiktų. Laukuose gyventojai augino javus, taip pat rinko laukinius vaisius, pistacijas, figas, alyvuoges, slyvas. Gyvenvietėje rasta elnių, kiaulių, ožkų, avių kaulų. Apie 6000 m. pr. m. e. Chirokitija dėl nežinomų priežasčių buvo apleista, po to Kipras apie 1500 metų buvo negyvenamas.

Chirokitija 1998 m. įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.